Oras buvo karštas ir drėgnas. Nepertraukiamas ūžimas ventiliacijos angoje maišėsi su žmonių knarkimu didelėje salėje, skendinčioje tamsoje. Tai buvo jauki tamsa lyg motinos įsčios, lyg šilkinė mylimosios ranka... Danielius išsklaidė pastarąją mintį – ji priklauso praeičiai, tegul ji ir lieka būtajame laike.

Jis blaškėsi bandydamas prisiminti, kuri šiandien diena, bet niekaip negalėjo. Dienos ir naktys sukosi lyg tuščios vietos karuselėje ir dingdavo jo sąmonės tuštumoje. Jis tik vylėsi, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Jau tuoj auš. Pasaulis atrodė taip, lyg šiandien turėtų nutikti kažkas ypatingo. Ypatingos šiems vyrams buvo tos dienos, kurios baigdavosi skausmingomis mirtimis. Danielius tikėjosi, kad šiandien jam bus lemta tapti auka.

Kareivinių durys atsivėrė su dideliu trenksmu. Pasigirdo keli koridoriumi žygiuojantys žingsniai ir po to staiga pasigirdo duslus žemas balsas: "Pabuskite, jūs lervos! Tuoj pat iš lovų! Atėjo karininkas!" Šie žodžiai buvo išspjauti per kelias sekundes – pakankamas laiko tarkas visiems miegojusiems iššokti iš lovos, apsiauti batus ir atsistoti lovos gale, kai tuo tarpu du uniformuoti vyrai žygiavo vidun. Jie buvo labai skirtingi. Seržantas Bosis buvo žemas ir plačių pečių. Jis mėgo leisti laiką sporto salėje, todėl jo rankos buvo storos kaip trys medžių kamienai. Sklido gandai, kad tuo metu, kai jis buvo paprastas kareivis, jis plikomis rankomis pakėlė robotą ir nusviedė jį dešimt pėdų į orą. Jam negirdint visi jį vadino Motina, nes jis žinojo viską, kas vyksta bazėje, tačiau neturėjo pakankamai laiko nubausti visų nusidėjėlių ir paskirti jiems tinkamą bausmę.

Kitas žmogus buvo visiška Bosio priešingybė. Jo aukštas ištysęs kūnas darė įspūdį, kad jis yra be galo liesas, bet visi, kurie jį matė pusnuogį bokso ringe, geriau žinojo. Jis dėvėjo karininko kepurę su priekyje išgraviruotais M.M. inicialais. Jo akis buvo šaltai mėlyna ir joje jau seniai nebesimatė gyvenimo džiaugsmo. Kitą akį jis prarado prieš kelerius metus kovodamas su robotais, tačiau jis neslėpė savo bjauraus rando. Majoro Morgano veidas niekuomet nerodė jokių emocijų ir daugeliui naujokų buvo sunku priprasti prie jo pravardės – Saldainių pardavėjas. Taip jį visi vadino, nes ant jo kepurės išgraviruotos raidės asocijavosi su prieš didžiąją robotų revoliuciją egzistavusiais saldainiais.

Danielius paskendo praeities prisiminimuose apie istorijos pamokas vykusias šioje bazėje. 2012 metais buvo sėkmingai išbandytas pirmasis visiškai automatinis saulės baterijomis varomas robotas. Vyriausybė labai džiaugėsi šiuo pasiekimu ir pradėjo masinę robotų gamybą. Tada jie nežinojo, kad pasirašo sau mirties nuosprendį. Robotai pradėjo suprasti juos supantį pasaulį, o kadangi jie galėjo visas žinias perduoti vienas kitam, kiekvienas naujas robotas jau turėjo visą informaciją. 2091 metais, kai Danieliui buvo septyniolika, paskutinis masinis šių robotų sistemos patobulinimas nepavyko ir robotai įgijo dirbtinį intelektą. Save jie vadino "Tertais"-laisvės kovotojais- ir pradėjo kruviną karą prieš žmonių rasę. Šis karas beveik sunaikino visą žmoniją. Išgyventi sugebėjo tik mažiau nei milijardas žmonių, kurie pasislėpė požeminėse bazėse, pastatytose tam, kad išsaugotų žmonių rasę.

Jo mintis staiga nutraukė šaltas Majoro balsas.

"Labas rytas,ponai ir ponios. Man reikia dešimties savanorių į misiją, kurios metu žus bent aštuoni iš jų. Man reikia nusivylusių arba godžių žmonių, nes jei jums pavyks gyviems grįžti iš šios misijos, tuomet būsite apdovanoti didžiu atlygiu. Norinčius lai žengia į priekį!"

Danielius nedelsdamas žengė žingsnį į priekį ir apsižvalgė. Iš viso buvo penkiolika savanorių ir jis pradėjo melstis, kad būtų tarp išrinktųjų. Motina ir saldainių pardavėjas priėjo prie vieno iš savanorių ir tyliai paklausė jo. Po kelių minučių majoras jį išsiuntė į lauką iš barakų. Tuomet jie priėjo prie kito. Danielius buvo paskutinis eilėje ir bejėgiškai žiūrėjo kaip majoras ir seržantas rinko kareivius. Pasirinkus devintąjį kandidatą prieš jį dar buvo trys žmonės. Tuo metu, kai Danielius jau ruošėsi šaukti, kad jis bet ką padarytų, kad tik pakliūtų į šią misiją, Motina kažką pasakė Morganui ir parodė į Danielių.

Pardavėjas pakėlė savo žvilgsnį ir pažvelgė tiesiai į vaikino akis. Jo vienintelė akis buvo rami kaip kristalas ir nė vienas veido raumuo net nekrustelėjo. Taip jis išbuvo akimirką ir tuomet nuėjo tiesiai prie Danieliaus.

"Sūnau, seržantas Bosis sako, kad esi jaunas ir patikimas žmogus, ar tai tiesa?" ,- buvo neįmanoma pamatyti jokios veido išraiškos ar emocijos tariant šiuos žodžius.

"Taip, pone!"

"Tada puiku. Aš pasitikiu Bosiu, kaip ir pasitikiu tavimi... Leisk man tavęs šio to paklausi. Ar tu nori mirti, sūnau?"

"Pone, labiau už viską, pone! Prašau, paimkite mane į šią misiją! Aš viską padarysiu, kad tik išsaugočiau kitų kareivių gyvybes! "

"Hm... deja, bet to negali būti. Aš paimsiu tave į šią misiją, bet tik tuo atveju, jei man pažadėsi... " Sušnibždėjo Morganas, "kad išgyvensi ir įvykdysi šią misiją. Visi kiti kareiviai yra tik tam, kad užtikrintų, jog tu išliksi gyvas."

Kiekvienas žodis tarsi adata smigo į Danielio širdį. Jis giliai atsiduso, jau gailėdamasis, kad užsirašė į šią misiją. Jis žinojo, kas bus, jeigu jam nepavyks.

"Tačiau," tęsė majoras "jei mes sėkmingai grįšime, ją klonuosime ir atkursime jos buvusią atmintį. Tada jus abu nusiųsime į saugią vietą, kur galėsite nebijoti Tertų puolimo." Dabar jo balsas nuskambėjo šiltai ir draugiškai. "Ten jūs gyvensite kartu, ir kas žino, galbūt Dėdė Semas ir prezidentas netgi leis turėti jums vaikų... Ką pasakysi, ar tu su manimi? "

Danieliui svaigo galva. Jis manė, kad neteisingai suprato ir todėl kelias sekundes stebeilijosi į majorą. Šis žmogus suteikė jam viltį padaryti tai, apie ką jis net neįsivaizdavo savo svajonėse ar kliedesiuose. "Pone, ar norite pasakyti, kad turite išsaugoję jos genetinę medžiagą?"

"Taip, sūnau, mes vis dar turime jos kūną... Ir mes dar valdome technologijas, kad galėtume ją klonuoti. Ar tu su manimi? "

"Pone, taip, pone! Tik pasakykite man, ką turiu padaryti, kad ją susigrąžinčiau!"

"Puiku! Dabar eik į lauką su kitais vyrais. Visą informaciją aš jums pranešiu visiems kartu, bet kiekvienas gausite vokus su skirtingomis instrukcijomis. Išvykęs iš bazės įsitikink, kad tavęs niekas nemato ir tada perskaityk instrukciją. Perskaitęs sudegink. Ar aišku?"

"Taip, pone!"

"Gerai! Eik ir lauk manęs."

Danielius apsivilko marškinius ir išskubėjo iš pastato. Bosis ir Morganas sekė jį akimis.

"Vade, kas nutiks, jei jie pradės šnekėti tarpusavyje?," Tyliai paklausė Bosis.

"Jie to nedarys, seržante. Todėl aš juos ir pasirinkau; jie galėtų vienas kitą nužudyti, kad tik pasiektų savo tikslą. Taip, jie nešnekės. Dabar susikaupk ir suteik visą reikiamą informaciją pilotams, prieš išsiųsdamas juos į mirtį."

Bus tęsinys....